PARAPIJOS GLOBĖJA

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė

Šv.  Kūdikėlio  Jėzaus Teresė (Mažoji Teresėlė)  gimė Prancūzijoje,  Alensone  1873  metais. Ji jauniausia  – devynių vaikų  šeimoje.  Penktaisiais  gyvenimo  metais Teresėlė neteko mamos, tada  tėvas su  dukromis  persikėlė gyventi  į  Lisieux. Ten  jos pradėjo  mokytis  seserų   benediktinių   mokykloje.  1882  m.   jos  sesuo  Paulina įstojo  į  karmelčių vienuolyną;  ją Teresėlė  mylėjo  kaip  motiną.  Artimiau  susipažinusi  su seserų  karmeličių  gyvenimu, Teresėlė  pati pajautė pašaukimą. Ji  net nuėjo tartis  su vyriausiąja, kad  ją, devynerių metų mergaitę, priimtų į vienuolyną. Jai buvo atsakyta, kad turi laukti šešioliktųjų metų. 

Po metų Teresėlė labai  sunkiai  susirgo ir jau  buvo mirties pavojuje. 1883 m. gegužės 13 d. įvyko stebuklas. Dievo  Motinos  statula,  buvusi  jos  kambarėlyje,  tartum  atgijo;  Švenčiausioji  Mergelė  priėjo  prie jos, ir  ji  tuoj pat  pasveiko.

Po trijų metų antroji jos sesuo Marija taip pat įstojo pas karmelites.Teresė pajautė dvasios skausmą,  nusiminimą. Ji net meldėsi  prie savo mirusių mažųjų broliukų ir sesučių, kad ją  nuramintų. Jos sielą  apgaubė ramybė.  Pastebėjusi  nukryžiuotojo Jėzaus  paveikslą,  kaip  Jojo  švenčiausias  kraujas, atrodė,  be naudos krinta žemėn, Teresė pradėjo melstis už nusidėjėlių atsivertimą.

Taip jau nutiko, kad  tuo  metu garsus  piktadarys Pranzini  buvo pasmerktas  mirti, bet  jis nerodė jokių  atgailos ženklų. Teresė ėmė melstis už  jį, pasitikėdama, kad  Viešpats išklausys jos maldų ir atleis piktadariui. Prieš pat bausmės  įvykdymą  pasmerktasis staiga atsigręžė  į  jį  lydėjusį  kunigą, paėmė  iš  jo  rankų kryžių ir  tris kartus pabučiavo Išganytojo žaizdas.

Toji žinia padrasino ir paskatino Teresėlę melstis už kitus nusikaltėlius. Turėdama keturiolika metų, ji pradėjo ruoštis vienuolynui. Pamaldus  tėvas mielai sutiko su Teresėlės norais. Bet vienuolyno vyresnioji nenorėjo jos priimti nes buvo per jauna. Teko vykti pas vyskupą; iš ten su madininkais nukeliavo pas popiežių Leoną XIII ir prašė leidimo įstoti į karmeličių vienuolyną, kai jai sueis penkiolika metų.

Vienuolyne augo šventumu, dorybėmis, punktualumu, darbštumu, visoms patarnaudama.

Amžinuosius įžadus Teresėlė priėmė 1890 m. rugsėjo 8 d. Kurį  laiką ji  pagelbėdavo  zakristijoje, po to dirbo ligonių slauge.

Ji labiausiai pagarsėjo po mirties, kai žmonės  iš jos raštų pažino jos angelišką sielą, jos vaikystės takelį  prie Dievo, kai daugybė žmonių patyrė nesuskaitoma meilingą jos globą ir nepaprastai gausias malones. Savo gyvenimu  ji buvo visiškai atsidavusi Dievui. Septynerius metus uoliai eidama savo pareigas, nelauktai susirgo džiova. Šv. Teresėlė mirė 1897 m. rugsėjo 30 dieną. Po  mirties ji  išgarsėjo dideliais ir gausiais stebuklais.  Ji buvo pripažinta palaimintąja 1923 metais ir kanonizuota 1925 metais.

Sesers Teresės paprastas gyvenimas  rodo, kad ir šiais laikais gali būti ir iš tikrųjų yra šventų  žmonių. Kodėl gi mes turėtume atsikalbinėti nuo gražaus,  doro,  pavyzdingo  gyvenimo!  Priešingai,  klimpstant  žmonijai į  dvasinį  skurdą,  turėtume  kiekvienas  prašyti Dievo  palaimos  nešant  šviesą  pasauliui. Visuomenės gerovė,  jau nebekalbant apie savo sielos išganymą, reikalauja iš mūsų būti tikrais  žmonėmis. Tokiais  galime būti   tik  sekdami  šventaisiais, kurie  sekė  Jėzumi jo erškėčiuotu meilės ir aukos keliu.

Kartais,  matydami  savo  silpnumą, trūkumus ir ribotumą,  prarandame drąsą,  apleidžiame  tikėjimą.  Tokių patyrimų  suspaustiems Teresė atneša  didelę šviesą.  Būtent mūsų  silpnumas,  nepajėgumas leidžia pasijusti vaiku, kuris nieko negali pats vienas, todėl visiškai pasitiki dangiškuoju Tėvu.

Jei turime drąsos pripažinti savo silpnumą, skurdą , - tai tikrai  esame pasiruošę  priimti šios šventosios žinią, kuria dalijasi, pati visa tai patyrusi: „Vietoj to, kad prarasčiau drąsą, aš niekada jos neteksiu“. Kodėl? Teresėlė  atsako: „Augti man – neįmanoma. Turiu pakęsti save tokią, kokia esu“. Ir tai yra mūsų gyvenimo realybė.  Šventajame Rašte ji ieško ir randa:   „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“ (Iz 66, 12a-13).

Dvasinės vaikystės kelias – tai drąsa ir visiškas pasitikėjimas Tėvo gailestingumu kasdienybėje. Laiške Celinai Teresė pateikia tokią įžvalgą: “Kartais mes trokštame to, kas žiba. Kada tai pastebime, tada kukliai stokime į netobulųjų eilę ir visko laukime iš Dievo.... Štai tikrasis šventumas.“

Įsiklausykime ir sekime paskui Teresę, mažąją Teresėlę, ir kartu su ja tapsime šventaisiais, kurie pasitikėdami eina Dievo link, kuris yra meilė, nes “pasitikėjimas ir tik pasitikėjimas veda į meilę."

2007 m. birželio 23 d. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos buvo pagerbtos mūsų parapijos bažnyčioje.